Įkvepiančios istorijos apie širdies veiklą ir šio pasirinkimo šešėlinė pusė
Dirbdama tarptautinėje įmonėje labai žavėjausi žmonėmis, kurie palieka karjerą IT srityje ir imasi savo širdies veiklos, pavyzdžiui: augina prieskonines žoleles eksportui arba verda muilą pagal archajišką receptą. Išėjusi motinystės atostogų ir pati išdrįsau savo ilgametį hobį pradėti vadinti „veikla“ ir svajoti, kad jis taptų verslu.
Dažnai romantizuojame ir džiaugiamės girdėdami tokias istorijas, tačiau yra ir šešėlinė šio reikalo pusė. Mūsų ego tenka nusiimti karūną. Įsivaizduokite: baigiau mokslus, dirbau vertinamą darbą, buvau gerbiama, o tada, būdama 37 metų, savo buvusiems kolegoms, darbdaviams, klientams sakau, kad esu iliustratorė ir leidžiu refleksines kortas. Pasakoju apie minčių galią ir tai, kad šviesių bei sąmoningų minčių mums labai trūksta. Tai nėra labai patogu. Apima keistas gėdos jausmas. Būtent dėl šios priežasties daugybė kūrėjų labai nori pasislėpti už savo darbų. „Aš nenoriu rodytis, noriu, kad mano kūryba pati už save kalbėtų.“ Šis kuklumas slepia ego, kuriam nemalonu nusiimti karūną.
Nepaisant šio nepatogumo, nuoširdžiai tikiu, kad verta. Kol pats slepiuosi, nenoriu pripažinti savo veiklos, auditorija tai jaučia. Ėjimas nepatogiais keliais mus augina. Tikiu, ateina diena, kai patiki savimi, tuo, ką darai ir drąsiai gali apie tai pasakoti bei dalintis. Tai išlaisvina ir įgalina. Tai liudija, kad aš pats tikiu tuo, ką darau.
Jeigu esi kūrėja/as, o gal svajoji imtis savo veiklos, skatinu ir drąsinu tai daryti. Šis kelias yra labai prasmingas, jis teikia didžiulį pasitenkinimą, net jeigu ir ne visada yra patogus.
